Straipsnyje aptariama pirmoji pokario metų tremtis, kurios aukomis tapo Lietuvos vokiečiai ir dalis lietuvių tautybės evangelikų liuteronų tikybos žmonių. 1944 m. NKVD-NKGB direktyvos skelbė, kad iš sovietų Lietuvos turi būti ištremti visi krašte likę vokiečiai, ir nurodė, kaip reikia juos identifikuoti. Kai kurių valsčių vykdomųjų komitetų pareigūnai nesivargino kruopščia šios tautybės asmenų paieška. Vokiečiais jie įvardijo sporadiškai surašinėdami jų administracinėse vietovėse gyvenusias lietuvių liuteronų šeimas. Tokias vykdomųjų komitetų pažymas nekvestionuodami patvirtino vietos ir apskričių NKVDNKGB organai. Šie žmonės buvo represuoti tik todėl, kad išpažino liuteronų tikėjimą.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.