Daiktavardis papildinys senojoje prancūzų kalboje
Straipsniai
Д. Чебялис
Publikuota 1970-12-01
https://doi.org/10.15388/Knygotyra.1970.19902
PDF

Kaip cituoti

Чебялис, Д. (1970) “Daiktavardis papildinys senojoje prancūzų kalboje”, Kalbotyra, 21, pp. 245–299. doi:10.15388/Knygotyra.1970.19902.

Santrauka

Daiktavardžio papildinio gramatinės formos (assiette du nom) susidarymas turi savo būdingus bruožus. Senojoje prancūzų kalboje daiktavardis papildinys gali būti sakinyje, kuriame yra veiksnys daiktavardis, kuriame veiksnys išreikštas substitutu ir kuriame veiksnys visai neišreikštas atskira sakinio dalimi. Veiksnio daiktavardžio buvimas turi įtakos papildinio gramatinei formai, padidindamas determinatyvų vartojimą. Veiksnys substitutas ryškiai sumažina determinatyvų vartojimą, išryškindamas centrinį veiksmažodžio vaidmenį, kuris paglemžia papildinį, sau perimdamas dalį papildinio gramatinės determinacijos. Sakinių tipas su neišreikštu veiksniu užima tarpinę padėtį pagal papildinio determinacijos laipsnį ir yra pats gausiausias tarp sakinių, turinčių papildinį daiktavardį. Kai kuriais atvejais ne visada stiprus determinacijos laipsnis daiktavardinėje papildinio sinotagmoje paaiškinamas tuo, kad papildinys yra ne pirmaeilio rango elementas sakinyje, ir tuo pačiu savo gramatine forma jis yra priklausomas nuo veiksmažodžio, būdamas ne pagrindiniu, o antriniu elementu kalbinėje komunikacijoje.

PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.