Straipsnyje bandoma parodyti, kaip veikė sinchroninę – ypatingai vokiečių – gramatikos raidą H. Pauli tradicinės kalbos dalių klasifikacijos kritika ir jo kalbos dalių bei jų formų skirstymas.
Kritikuodamas tradicinę kalbos dalių klasifikaciją. Paulis nurodo, kad, skirstant kalbos dalis pagal visus tris kriterijus (pagal reikšmę, kaitymą, padėtį sakinyje) arba pagal vieną iš jų, tarp išskirtų klasių neišvengiamai atsiranda pereinamųjų reiškinių, kurie negali būti priskirti prie kurios nors vienos kalbos dalies. Paulis bando taip pat nagrinėti vienos kalbos dalies perėjimo į kitą mechanizmą.
Tolesnis kalbos dalių teorijos vystymasis vyko arba pagrindžiant tyrinėjant perėjimų juostas tarp dviejų kalbos dalių (V. Admonis, H. Brinkmanas), arba – ypač taikomojoje lingvistikoje – polemizuojant su Pauliu bei jo šalininkais ir bandant sukuri į griežtą klasifikaciją be perėjimų juostos tarp klasių (G. Helbigas),
Nagrinėdamas kalbos dalių formų funkcijas, Paulis nurodo, kad griežtų ribų tarp įvairių formų funkcijų taip pat nėra; yra skirtingų formų vienoda funkcija ir vienos formos skirtingos funkcijos. Po Paulio kai kurie: kalbininkai (J. Kurylovičius, S. D. Kacnelsonas) bando tirti vienos formos įvairių funkcijų santykį ir išaiškinti vienos formos įvairių funkcijų atsiradimą.