Straipsnyje gnoseologiniu požiūriu nagrinėjamos sąvokos knyga ir dokumentas. Ypatingas dėmesys skiriamas šių sąvokų esminiam santykiui, žiūrint į jį iš moralinės atsakomybės už mokslinių koncepcijų formavimą ir civilizacijos procesų vystymosi taško. Svarbiausias akcentas – knygos autonomija, knygos kaip materialaus, dvasinio ir meninio prado vienio, funkcionavimas knygos kultūroje.
Knyga kaip dokumentas – tai tik viena iš knygos savybių „būti dokumentu“: liudyti tam tikrus dalykus, atlikti vieną iš svarbiausių funkcijų – dokumentuoti vieną ar kitą reiškinį. Knyga, kaip ir dokumentas, atlieka pasyvų vaidmenį, nes istoriniu požiūriu ji tik atspindi ir išsaugo žmonijos istoriją ir kultūrą, tampa knygos (dokumento) paminklu (kartu ir mokslo žinių paminklu), dokumentuota būtimi. Knygos ir dokumento skirtumas tas, kad knyga aktyviai formuoja visuomenės sąmonę. Tas aktyvumas reiškiasi knygos gyvybingumu, jos dalyvavimu žmogaus keitimosi ir tobulėjimo procese.
Dokumentas kaip įrodymas, kaip gautoji išvada, priimtoji norma šiandien ir dabar gali dalyvauti kuriant žmogaus būtį ir ją lemti. Bet knyga kaip idealas, kaip būties tvarinys, kultūros reiškinys dalyvauja komunikacijos ir skaitymo procese, nepaklūsta laikui ir erdvei, pati kuria būtį ir žmogų. Knygos rašto ir kalbos klodai, būdami esminiai žmonijos kultūros rodikliai, kuriantys ir kultūrą, ir žmogų, naciją, atskleisti absoliučiai visų ženklų ir semantikos kaip knygos savybių dokumentotyroje negali.
Knyga kaip reiškinys ir kūrybos procesas turi savo sferą – knygos kultūrą, kultūros universumo dalį, reikalaujančią kitokių tyrimo kategorijų, pavyzdžiui, tokių kaip vertybinis konceptas (knyga kaip kultūros universumas fiksuoja vertybes, kartu pati yra vertybė, pradedant raštu ir kalba), knygos gyvybingumo fenomenas, knygos paveldo perimamumas (ir perimamumo išsaugojimas), įvairumas ir kartu knygos kultūros invariantiškumas dvasiniu, materialiuoju ir meniniu lygmeniu.
Klausimo „kaina“ pernelyg didelė. Kad knyga taptų humanizmo atsvara globalizacijos epochoje visuomenės sąmonėje diegiant humanistinius laisvės ir tolerancijos idealus, kad būtų asmenybės savirealizacijos priemonė, smulkmenų čia negali būti ir formuluojant mokslines sąvokas, terminus, koncepcijas, susijusias su žmogiškosiomis, taigi, ir kultūrinėmis vertybėmis.
Viena iš svarbiausių šio proceso krypčių, lygiai kaip ir knygos kultūroje, yra knygos aksiologinė, vertybinė dedamoji (knygos pasaulio dedamoji). Jos pagrindas – kalba, raštas, raštija, menas kaip visuma ir kaip specifinis potencialas, realizuojamas knygos suvokimo procesuose, begaliniuose jų konkretinimuose ir vis naujuose „perskaitymuose“. Klausimo kaina nebus grėsminga, jeigu ir knyga, ir dokumentas išsaugos savo objekto ir dalyko autonomiją, taigi, ir bibliologijos bei dokumentotyros mokslų autonomiją.