Bibliografai yra parengti popierinių knygų kriminalistikai ir kiekvieną materialią sudedamąją dalį laiko įrodymu, surinktu „nusikaltimo vietos tyrimui“. Tačiau kas nutiktų, jei pačios knygos prabiltų? Kaip galėtume papasakoti moksliniais tyrimais pagrįstas, vaizduotės įkvėptas istorijas, kurios atgaivina tyrimo objektus, kai susiduriama su didelio masto karo sukeltu pastatų, materialiųjų vertybių ir verslo dokumentų sunaikinimu? Remiantis XIX amžiaus prekybos knygomis Sautamptone tyrimais, šiame darbe pateikiamas naujas tam tikromis sąlygomis egzistuojančių žinių modelis, leidžiantis suabejoti mūsų dabartine bibliokriminalistikos praktika. Jame teigiama, kad archyvų praradimas leidžia knygų istorijos specialistams persvarstyti mūsų santykį su mūsų tyrimo objektais ir atveria duris naujoms netikėto susitikimo su archyvine medžiaga bei mokslinės raiškos formoms.