Perpirkta, užsakyta, paveldėta: Hanso Daubmanno ir jo ainių spaustuvės Karaliaučiuje medinių spaudos plokščių kilmė
Strategijos, kurių laikėsi Naujųjų amžių spaustuvininkai įsigydami ir naudodami medžio raižinių blokus, buvo priklausomos nuo įvairių vidinių ir išorinių veiksnių. Būtų galima manyti, kad spaustuvininko asmeninės ambicijos bei bendrosios nuostatos iliustracijų atžvilgiu buvo didžiąja dalimi priklausomos nuo kitų veiksnių: ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių. Įdomus spaustuvininko Hanso Daubmanno atvejis gerai atspindi jo nuoseklų požiūrį į iliustracijas: visų pirma dirbo Niurnberge nuo 1547 iki 1554, o vėliau Karaliaučiuje nuo 1554 iki 1573 metų, nepaisant iš esmės visiškai skirtingų aplinkybių, kuriomis veikė dvi jam priklausiusios spaustuvės. Niurnberge jis bandė, tiesa, galų gale nesėkmingai, įsitvirtinti kaip profesionalas. Jam prastai sekėsi kovoti prieš stiprius konkurentus ir cenzūrą. O Karaliaučiuje jis lengvai ir beveik iš karto ėmė dominuoti vietinėje rinkoje, sulaukęs Prūsijos kunigaikščio paramos. Abiejose vietose Daubmannas išleido daug iliustruotų knygų, tačiau kiekvienu atveju kiek įmanoma labiau mažindavo su leidyba susijusias išlaidas. Jis itin entuziastingai perpirkdavo medžio raižinių plokštes iš įvairiausių šaltinių, kas, be abejo, buvo nepalyginamai pigiau nei užsakinėti naujas. Netgi tais atvejais, kuomet jis pasirinkdavo naujas matricas, tai įprastai būdavo atkartoti populiarūs to meto modeliai. Šią konservatyvią strategiją iki XVII a. vidurio ir toliau palaikė jo įpėdiniai bei verslo perėmėjai: Georgas Osterbergeris, Johannas Fabricius ir Lorenzas Segebadė. Dažniausiai jie tiesiog tas pačias plokštes (kai kuriais atvejais net ir visiškai susidėvėjusias) vėl panaudodavo iš naujo ir tik išskirtiniais atvejais praplėsdavo paveldėtų spausdinimo matricų rinkinį.