Skaitymo tyrinėtojams kalbant apie skaitymo naudą mokyklinio amžiaus vaikams, nykstančius giliojo skaitymo įgūdžius ir kviečiant ieškoti būdų, kaip tuos įgūdžius išsaugoti, kinta tiek paties skaitymo, tiek giliojo skaitymo samprata. Skirtingų procesų, apibendrintai vadinamų „giliuoju skaitymu“, skirtumų ir panašumų analizė rodo, kad šios sąvokos interpretaciją lemia kontekstas, o bendrojo lavinimo mokyklų atveju šio konteksto elementai yra ugdymo sistemos specifika, skaitytojų amžius, ugdymo proceso uždaviniai, skaitomų tekstų apimtis, jų pobūdis ir sudėtingumas. Lietuva, šiuo metu keičianti bendrąsias ugdymo programas, siekia spręsti su giliuoju skaitymu susijusius klausimus, atliepdama juos Lietuvių kalbos ir literatūros programoje. Žvelgiant per apsisprendimo teorijos prizmę, tyrimo metu išryškintos dviejų giliojo skaitymo formų ypatybės leido išanalizuoti Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą jo palankumo skirtingoms giliojo skaitymo formoms požiūriu.
Tyrimas (orientuotas į programos dalį, skirtą 5–12 kl.) rodo, kad programos projekte sąlygiškai aukštesnis prioritetas yra teikiamas giliojo skaitymo formai, labiau sietinai su siekiu lavinti skaitymo metu aktyvuojamus kognityvinius procesus ir išorine skaitytojo motyvacija. Giliojo skaitymo forma, siejama su ilgalaikiu emociniu skaitytojo įsitraukimu į skaitomą tekstą (ir vidine skaitytojo motyvacija), programos projekte daugiausia traktuojama kaip žemesnių pagrindinės mokyklos klasių (penktų–aštuntų) pamokų objektas ir savarankiško skaitymo dalis. Visuminė programos projekto analizė neleidžia daryti išvados, kad giliojo skaitymo formai, siejamai su skaitymo metu patiriama ilgalaike emocine reakcija (ir vidine skaitytojo motyvacija), bus skiriamas ypatingas dėmesys.