Naujos Antiocho Pandektų pamokymų versijos bažnytiniame slavų Sinaksare

Santrauka

Pandektus – ištraukų iš Šventojo Rašto ir bažnyčios tėvų raštų antologi­ją – apie 620 m. vidurine graikų kalba sudarė Mar Sabos lauros vienuolis Antiochas Atalinos vienuolyno igumeno Eustachijaus prašymu. X a. Bulgarijoje šis rinkinys buvo išverstas į bažnytinę slavų kalbą ir netrukus tapo žinomas Kyjivo Rusioje. Ne vėliau kaip XII a. septintajame dešimt­metyje Pandektų fragmentai buvo įtraukti į Sinaksarą, arba Prologą, kalendorinį šventųjų gyvenimų ir pamokymų rinkinį. SinaksaroIšplėstinės redakcijos didaktinė dalis pirmajam pusmečiui buvo papil­dyta 21 kruopščiai suredaguota ištrauka iš Pandektų. XIV‒XVII a. raštininkai vėl peržiūrėdavo Pandektų vertimą. Tyrimo objektu tapo naujos Antiocho Pandektų pamokymų versijos palyginus su tradicinėmis sinaksarinėmis ištraukomis iš šio šaltinio. Nagrinėjant apie 100 rudens–žiemos pusmečio XIII‒XVII a. rankraščių medžiagą, buvo aptikti 6 tokie straipsniai. Į Eiliuotojo sinaksaro Maskvos ir Kirilo Belozerskiečio redakcijas, priklausančias Maskvos knyginei tradicijai, buvo įtrauktos dvi naujos versijos (Pamokymas apie pasninką ir maldą, Pamokymas apie tai, jei kas myli pasaulį). Pandektų fragmentai jose buvo per­rašyti iš šaltinio ištisai be reikšminių pakeitimų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) rankraštinėje tradicijoje atsirado daugiau naujų pamokymų variantų. Naugarduko redakcijoje, dviejose Išplėstinės redakcijos atmainose ir Muziejaus redakcijoje keturi tradiciniai sinaksariniai straipsniai buvo suredaguoti (Pamokymas apie iškalbą, Pamokymas apie sapnus, Pamokymas apie pasninką ir apie maldą, Pamokymas apie tai, jei kas myli pasaulį). Raštininkai taikydavo ypatingą pamokymų segmen­tavimo techniką ir koreguodavo jų stilistiką. Prieinama prie išvados, kad X a. atliktas vienuolio Antiocho kūrinio vertimas į bažnytinę slavų kalbą LDK knyginėje tradicijoje patyrė didesnę transformaciją negu Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Antiocho Pandektų recepcijoje LDK žemėse ir vėliau ATR ypatingą vaidmenį atliko ukrainiečių raštininkai.