Antrojoje XV a. pusėje kirilikiniuose rankraščiuose atsirado ir buvo pradėta aktyviai plėtoti nuorodų sistema. Ši sistema apima įžangas, knygų turinio lenteles, knygų dalis, antraštes, poraštes bei nuorodas paraštėse, kuriose pateikiami skyrių numeriai ir pavadinimai, išnašos ir paraščių pastabos. Tai buvo puiki pagalba orientuojantis didelės apimties leidinyje. XVI a. pradžioje gyvenęs Vilniuje ir Supraslio vienuolyne, Motiejus Dešimtasis sudarė Biblijos leidimą. Šis raštininkas ne tik gausiai naudojo šiuos nuorodų sistemos elementus, kurie patekdavo ir į ankstesnius rankraščius, tačiau ir gausiai išplėtojo pačią nuorodų sistemą, į kurią įtraukė biblinio teksto eilučių, skyrių ir perikopių numeraciją. Mato Dešimtojo nuorodų sistemoje numeracija tapo vienu pagrindinių įrankių, ir viename foliante galėjo būti trys ar keturios skirtingos nuorodų kategorijos. Siekdamas jas diferencijuoti, Matas Dešimtasis panaudojo skirtingas rašalo spalvas bei neįprastas numeravimo sistemas, kuomet buvo naudojami ne tik skaitmenys iš ne kirilicos tipo abėcėlių (graikų ir glagolica), bet ir jo paties sugalvotos numeravimo sistemos. Dar vienas įrankis Mato Dešimtojo darbe buvo išnašų sistema; šios išnašos buvo paraštėse, o joms buvo naudojami specialūs ženklai. Šiuo tikslu raštininkas naudojo savo paties sukurtą išnašų sistemą, paremtą muzikinės notacijos ženklais. Mato Dešimtojo Biblija – Pranciškaus Skorinos Biblijos leidimų pirmtakė – atskleidžia, kaip greitai ir kokiais nestandartiniais būdais buvo sukurta ši nuorodų sistema XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.