Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai

Santrauka

Mykolas Biržiška (1882–1962) – žymus literatūros mokslininkas ir politikas, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Tarybos narys (1917–1920), pirmosios lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje direktorius (1915–1922), Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius.

Šiame straipsnyje tiriama ankstyvoji M. Biržiškos, kaip Vilniaus žurnalisto ir spaudos leidinių redaktoriaus, veikla prieš Pirmąjį pasaulinį karą, siekiant išanalizuoti jo intelektinių ir politinių pažiūrų formavimąsi. M. Biržiška pradėjo savo, kaip žurnalisto, kelią 1905 m. socialistinėje spaudoje, būdamas aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1906-aisiais M. Biržiška redagavo partijos laikraštį lenkų kalba „Echo", kuriame pirmąsyk išryškėjo jo specifinis siekis kurti bendradarbiavimą tarp skirtingų Vilniaus tautų.

Tuo pat metu jis rašė liberaliam, antinacionalistiniam lenkų kraštiečių (krajowcy) judėjimo laikraščiui „Gazeta Wilenska" (red. M. Romeris), kuris postulavo visų tautinių Lietuvos grupių politinės lygybės ir tolerantiško kultūrinio sambūvio tikslus. Uždarius „Gazeta Wilenska“ 1907–1908 m., M. Biržiška bendradarbiavo su liberaliu rusų dienraščiu „Severo-Zapadnyj Golos“.

Rašydamas trimis kalbomis ir vienu metu bendradarbiaudamas su lietuvių, lenkų bei rusų spauda, M. Biržiška daugiataučiame mieste atliko specifinį žurnalisto, kaip kelių kultūrų tarpininko, vaidmenį. Išskirtiniai jo trikalbių publicistinių tekstų bruožai – profesionali tautinių konfliktų analizė, kultūrinės tolerancijos principų ir liberalių antinacionalistinių pažiūrų laikymasis.

M. Biržiška nuosekliai siekė realizuoti šias intelektines nuostatas 1908 m., dirbdamas dienraštyje „Vilniaus žinios“ ir ypač redaguodamas žurnalą „Visuomenė“ (1910–1911), skirtą kairiajai lietuvių inteligentijai. M. Biržiškos žurnalistinė veikla ir ankstyvoji intelektinė jo biografija išsiskiria specifiniu kultūriniu liberalizmu, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo būdingas nemažai daugiatautės Vilniaus inteligentijos grupei (Mykolas Romeris, Tadeuszas Wróblewskis, Antonas ir Ivanas Luckievičiai, Urija Kacenelenbogenas ir kiti).