Straipsnis skirtas žaibo vaizdiniui poetiniame pasaulėvaizdyje sukomponuoti. Išanalizavus lietuvių autorių eilėraščių fragmentų kalbinę raišką, išsiaiškinta, su kokiomis realijomis žaibas siejamas ir tapatinamas, nustatytos būdingosios žaibo ypatybės ir veiksmai, aptartas aksiologinis žaibavimo reiškinio aspektas. Žaibas suvokiamas kaip aukštybėse susiformuojanti, zigzagu į žemę judanti, pulsuojanti ir išsiskaidanti, į kokį nors objektą įsminganti ir sužeidžianti arba sunaikinanti staigi ir tamsoje ryški gamtinės energijos srovė. Svarbiausias žaibo požymis – gebėjimas smogti ir pakeisti esamą padėtį: atnaujinti, apvalyti, atgaivinti.
Žaibas yra aktyvus. Jis dažniausiai reiškiasi kaip gyva būtybė (žmogus – paprastai vyras, roplys – paprastai žaltys, kartais paukštis, kanopinis žinduolis), augalas arba kaip gyvos būtybės kūno ar augalo dalis, gyvos būtybės įrankis. Rečiau žaibas veikia kaip ugnis, vanduo, žemė.
Plačiąja prasme žaibas suvokiamas kaip jėga, gyvybė ir nušvitimas, t. y. permainos momentas.