Sausio 13-osios naratyvų įtampos ir problemos: nuo teisinio revanšo iki laisvės realizacijos

Santrauka

1991 m. sausio 13-osios įvykiai ir jų pagrindu atsiradusios dvi baudžiamosios bylos yra, viena vertus, plačiai nušviečiami nacionalinėje žiniasklaidoje, tačiau, antra vertus, labai trūksta analitinio (skirtingas perspektyvas apimančio) požiūrio į įvykius, bylas ir problemas apskritai. Buvimas jautria, masiškai sensualizuota bei „įvaizduotinta“ tema yra apgaulingas: atrodo, jog apie tai labai plačiai kalbama, tačiau ekspertinio žinojimo stingama. Galima pažymėti, kad Sausio 13-osios bylai ir įvykiams atvaizduoti būdingas patriotinis krepšinio sirgalių diskursas: jei žaidžia svetimi (šiuo atveju – komunistai), tai reikia šaukti, trypti, rėkti – daryti viską, kad jie būtų bjaurūs, nes tada mūsiškiai (t. y. patriotai, gynę tėvynės laisvę) tampa gražūs. Atitinkamai pilietinis suvokimas tampa juodas ir baltas, vienpusis, paviršutiniškas. Šis straipsnis yra vienas iš nedaugelio mėginimų kontekstualizuoti aptartą problematiką, pateikti argumentuotą požiūrį į nagrinėjamus klausimus. Straipsnį sudaro penkios dalys: pirmojoje gvildenama politinio nusikaltimo koncepcija; antrojoje pristatomos sankirtos ir sąryšiai tarp teisės ir kriminologijos; trečiojoje pateikiamos dvi priešinguose poliuose atsidūrusios Sausio 13-osios įvykių versijos ir iškeliama sąvokų valdymo problematika; ketvirtojoje aptariama propagandinių vaizdinių raiška; penktojoje apžvelgiamas viktimologinių Sausio 13-osios įvykių aspektų atspindėjimas viešajame diskurse.