Jamontų šeima 1863–1864 metų sukilime ir Konstantino Kalinausko „Laiškai iš po kartuvių“

Santrauka

Straipsnyje aptariamas Jamontų šeimos vaidmuo 1863–1864 m. sukilime ir bandoma iš naujo perskaityti Konstantino Kalinausko „Laiškus iš po kartuvių“. Pagrindinį tyrimo šaltinį sudaro Liudvikos Jamontaitės-Rodzevičienės (Ludwika z Jamonttów Rodziewicz, 1836–1914) atsiminimai, Vilniaus politinių bylų tardymo komisijų medžiaga ir istoriografija. Jamontų šeimos nariai, pirmiausia atsiminimų autorė, jos vyras, brolis Juzefas ir trys seserys, įskaitant K. Kalinausko sužadėtinę Mariją, jų giminės ir bičiuliai buvo Lietuvos vykdomajam skyriui vadovavusio K. Kalinausko pagalbininkai. Straipsnyje skiriama dėmesio šios šeimos narių biografijoms ir jų dalyvavimui kuriant sukilimo vado pagalbininkų tinklą. Taip pat nustatyta, kurioje Vilniaus vietoje buvo Jamontų butas, tapęs K. Kalinausko veiklos centru.
Dėl K. Kalinausko „Laiškų iš po kartuvių“ parašymo laiko, jų turinio interpretacijos polemizuojama su jų ideologiniu sureikšminimu baltarusių istoriografijoje ir rusų propagandisto, istoriko Aleksandro Diukovo bandymu sumenkinti jų idėjinį ir politinį aspektą. Jis įrodinėja, kad kalėjime K. Kalinauskas rašė tik laiškelius sužadėtinei lenkų kalba. Straipsnyje skelbiamas K. Kalinausko laiškelis Marijai Jamontaitei, rašytas prieš egzekuciją. Agatono Gilerio (Agaton Giller) paskelbtų „Laiškų iš po kartuvių“ ir prie K. Kalinausko tardymo bylos pridėto vadinamojo „paaiškinimo“ analizė rodo, kad sukilimo vadas juose išsakė savo politines pažiūras, mintis apie sukilimo likimą, krašto ateitį, tačiau juose neįžvelgtina baltarusių tautinė idėja.