Straipsnyje analizuojama, kaip Juvenalis savo dešimtojoje satyroje taiko Demokrito filosofinę medžiagą. Garsusis besijuokiančio Demokrito ir verkiančio Herakleito sugretinimas (išpopuliarinęs ir įamžinęs šiųdviejų filosofų-priešybių vaizdinį) paprastai interpretuojamas Juvenalio poetinės strategijos kontekste, kaip nuoroda į kintantį Juvenalio satyrų toną ir poeto perėjimą nuo ankstesniųjų satyrų pykčio, kaip dominuojančios emocijos, prie vėlesniųjų juoko ir ironijos. Linkstama daryti prielaidą, kad Juvenalis visą dešimtosios satyros demokritišką medžiagą perėmė vien tik iš Senekos, tačiau, įdėmiai skaitant satyros pabaigą, matyti, jog Juvenalis pasitelkia kitokią argumentacinę strategiją ir yra įsitraukęs į gilesnį dialogą su Demokrito mąstymu, negu įprastai linkstama manyti. Palyginimas su pseudohipokratiniu epistoliniu romanu nurodo į kinikų diatribai kaip į galimą demokritiškos medžiagos, naudojamos Juvenalio dešimtojoje satyroje, šaltinį.