Vanda Zaborskaitė (1922–2010) – iškili literatūrologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė ir literatūros profesorė, paskelbusi fundamentalų veikalą apie Joną Mačiulį-Maironį (Maironis, 1968, 1987), poezijos interpretacijų knygą Eilėraščio menas (1965, 2002), vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, sudariusi svarią verstinę estetikos ir literatūros teorijos antologiją Poetika ir literatūros estetika (I d. 1978, II d. 1989), išleidusi straipsnių rinkinį Tarp praeities ir dabarties (2002) ir kt. Zaborskaitė rinkosi tirti lietuvių literatūros klasikos kūrinius. Šiuo straipsniu aiškinamasi tyrėjos filosofinės prielaidos ir klasikos pasirinkimo motyvacija. Atsakymų ieškoma pirmiausia Zaborskaitės tekstuose. Daroma išvada, kad Zaborskaitės pasirinkimą tirti klasiką didele dalimi motyvuoja jos kaip tyrėjos vertybinė pozicija ir literatūros samprata. Literatūrą mokslininkė suvokė kaip meninę žmogaus ir pasaulio apmąstymo formą ir moderniai (atsižvelgdama į naujosios kritikos, fenomenologinės hermeneutikos principus) saugojo meno kūrinio autonomiją. Dėmesio centre laikydama literatūros kūrinį, Zaborskaitė siekė tirti kūrinio ir jo prasmę aiškinančių kontekstų visumą; tyrinėdama literatūros kontekstus, žvelgė ne tik į jų poveikį literatūrai, bet ir priešinga kryptimi – kaip literatūra veikia neliteratūrinę tikrovę. Literatūros meno viršūnėmis tyrėja laikė kūrinius, kurie su estetine įtaiga interpretuoja klasikines Vakarų pasaulio idėjas: asmenybės absoliutaus vertingumo, laisvės, dvasios primato suvokimą. Klasikines laiko patikrintas vertybes Zaborskaitė suvokė kaip likimiškai svarbias individo dvasios ir tautos kultūros būčiai. Šias vertybes interpretuojančią literatūrą ji savo tyrinėjimais propagavo sovietmečiu ir saugojo nuo nuvertinimo Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.