Some letters after OCR do not present well. Correct them and also convert the title from caps lock to sentence case. Do not rewrite or correct grammar of the text, leave as it is:
Tomo Mano noveles „Velzungų kraujas" pasakojimo stiliaus analizė
Raminta Gamziukaitė
Palyginti mažai tyrinėta novelė „Velzungų kraujas" užima savitą vietą T. Mano novelistinėje kuryboje tiek problematikos, tiek ir pasakojimo stiliaus atžvilgiu. Nors novelėje aiškiai dominuoja visai T. Mano prozai būdinga pasakotojo perspektyva, bet vieningo požiūrio taško šiame kūrinyje nėra. Novelės pradžioje ryškėja polinkis i dramatizaciją.- tai ypač liečia veikiančiųjų asmenų įvedimo būdą,- todėl pasakotojo vaidmuo čia prilygsta dramaturgo vaidmeniui draminiame kūrinyje. Antroje novelės dalyje jau pereinama prie epinės pasakojimo technikos. Fiktyvus pasakotojas kartais pasitraukia i antrą planą ir betarpiškai perteikia personažo mintis, pojūčius, pergyvenimus. Nors ir negalima sutapatinti šios dalies pagrindinio veikėjo Zigmundo ir pasakotojo-autoriaus, vis dėlto personažo vidinėje kalboje atsispindi kai kurios autoriaus mintys ir pažiūros, liečiančios kūrybos problemą.
Visiškai atskirą pasakojimo sluoksnį sudaro ironiškas ir tuo pačiu metu entuziastingas R. Vagnerio muzikos atkūrimas kalbinėmis priemonėmis. Pasakojimo analizė ir palyginimas su analogiška situacija novelėje „Tristanas" leidžia konstatuoti. kad šiuo atveju kalba pats autorius, nors kūrinio visumos atžvilgiu toks autoriaus įsijungimas į pasakojimą nėra pakankamai motyvuotas.
Parodistinis vaizdavimo būdas kai kuriuose epizoduose gali b ū ti vertinamas kaip autoriaus mėginimas atsiriboti nuo tų epizodų problematikos. Bet, antra vertus. T. Mano polinkis į parodiją dažnai išryškėja kaip tik ten, kur jis kalba apie jam pačiam artimas problemas. Todėl ne visiškai galima sutikti su dr. M. Haiduku, kuris novelėje įžvelgia vien tik tam tikros buržuazinės visuomenės dalies betikslio ir rafinuoto egzistavimo kritiką.
Mūsų nuomone, su dekadentinėmis tendencijomis galima sieti vien tą novelės epizodą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo jos svorio centru: parodistinį Vagnerio operos situacijos perkėlimą į buržuazinės šeimos sferą. Tai - tik tari amas veikalo branduolys, o tikrojo svorio centro reikėtų ieškoti kitur. Nors novelėje ir nėra, kaip pagrįstai teigia dr. M. Haidukas, biurgerio ir menininko antitezės, joje yra kita, ne mažiau būdinga T. Mano kūrybai problema. Novelės, parašytos tuo metu, kai jau buvo kuriamas romanas .. Karališkoji Didenybė", kaip ir romano, dėmesio centre yra finansinės aristokratijos tema.
O su šia tema glaudžiai susijusi yra tariamos, formalios egzistencijos problema, ryškiausiai įkūnyta minėtojo romano herojaus princo Klauso Heinricho paveiksle. Remiantis tuo. kad novelės epizoduose, susijusiuose su Zigmundu, jaučiamas ne tiek ironiškas kiek tiriantis rašytojo žvilgsnis, galima tvirtinti, kad Zigmundas yra savotiškas princo Klauso Heinricho prototipas. t. y. vienas iš skirtingų tos pačios problemos meninio sprendimo variantų .
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.