Ankstyvosios Tomo Mano novelės, eskizai ir fragmentai, jam pačiam pageidaujant, nebuvo įtraukti į pilną jo raštų rinkinį. Pirmą kartą šie kūriniai buvo pakartotinai išspausdinti 1958 m. kartu su kitomis T. Mano novelėmis. Atskiru leidiniu jie pasirodė tik 1965 m.
Dėl tokios išskirtinės padėties šie T. Mano kūriniai niekada nebuvo išsamiai išanalizuoti ne tik stilistiniu požiūriu, bet ir problematikos atžvilgiu. Tuo tarpu novelės, įtrauktos į rinkinį „Puolusi" („Gefallen"), pasižymi daugeliu stilistinių bruožų, kurie ne tik išlieka vėlyvesniuose kūriniuose, bet sustiprėja ir tampa charakteringais brandaus Tomo Mano stiliaus bruožais. Prie tokių stilistinių ypatybių galima priskirti:
siekimą surasti tikslų apibūdinimą, taiklų žodį (šis siekimas ryškėja jau viename iš pirmųjų kūrinių, eskize „Vizija");
gausų išraiškingų būdvardžių vartojimą (ypač turtinga būdvardžių skalė novelėje „Puolusi");
leitmotyvinę techniką, kuri vaidina svarbų vaidmenį tiek novelių kompozicijoje, tiek herojų vidinio pasaulio atskleidime („Puolusi", „Laimės troškimas", „Velsungų kraujas");
personažų charakterizavimą su gestų, mimikos ir kalbos manieros pagalba („Laimės troškimas", „Velsungų kraujas");
ironišką pasakojimo manierą („Puolusi") arba polinkį į groteskinį vaizdavimo būdą („Anekdotas");
išorinės ir vidinės pasakojimo perspektyvų kaitą.
Sugretinus išanalizuotas noveles, pastebimas vystymasis nuo tradicinės novelės formos (rėminė konstrukcija, pasakotojas yra realus veikiantysis asmuo) iki laisvesnės modernios novelės, palaipsniui atsisakant ne tik kompozicinių rėmų, bet ir pasakotojo, kuris kartu yra novelės veikėjas. Todėl ankstyvosios T. Mano novelės gali būti interpretuojamos kaip pakopos rašytojo epinės pasakojimo technikos raidoje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.