Spalviniai akcentai novelėje yra susiję su vidiniu ir išoriniu pasakotojo požiūriu (Erzählperspektive).
Dažniausiai spalva atsiranda ten, kur norima atskleisti pagrindinio herojaus, rašytojo Ašenbacho, vidinio gyvenimo dinamiką, jo nuotaikų, būsenų kaitą. Spalvinis intensyvumas išryškėja dabartinio laiko ribose, pažymi sustiprėjusį Ašenbacho susidomėjimą gyvenimu, grožiu. Literatūrinei Ašenbacho biografijai, jo praeičiai, apmąstymams pavaizduoti T. Manas spalvos beveik nenaudoja.
Novelėje „Mirtis Venecijoje" autorius išsaugo tiesioginį spalvinio pažyminio ryšį su daiktais. Psichologinė spalvos prasmė novelėje gana lengvai suvokiama. Rašytojas laikosi būdingos europietiškai tradicijai simbolikos tipo: juoda - mirtis, sielvartas; raudona - meilė; auksinė - grožis, didingumas ir t. t.
Linkęs, kaip žinia, į simbolinius apibendrinimus, T. Manas ir kituose savo kūriniuose spalvai suteikia simbolinę prasmę. Pvz., raudona dažniausiai Mano novelistikoje įkūnija „gyvenimo" sferą, juoda - mirties nuojautą („Tristanas", „Apgautoji" ir kt.).
Teksto spalvinių akcentų analizė padeda patikslinti Ašenbacho dvasinio atgimimo dvylipumą, jausmų prieštaringumą.
Išryškėja taip pat ir paslėptas novelės lyriškumas, poetiškumas, savybės, kurių dažniausiai T. Mano kūrybos tyrinėtojai nepastebi.
Tapybos poveikio T. Mano kūrybai klausimas lieka atviras. Galima įžvelgti netiesioginę įvairių XIX a. pabaigos-XX a. pradžios meno srovių įtaką T. Manui kūrybinių impulsų plotmėje (turima omeny Jugendstil, impresionizmas).
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.