Straipsnyje nagrinėjama pažangaus Vakarų Vokietijos rašytojo Volfgango Borcherto (1921-1947) drama „Lauke, už durų“. Joje autorius su nepaprasta jėga ir ekspresija pirmą kartą vokiečių literatūroje išreiškė grįžusios iš II pasaulinio karo kartos tragediją.
Ypatingas dėmesys skiriamas autoriaus humanizmo savitumui, atskleidžiant pagrindinę dorovinę visos Borcherto kūrybos dominantę – asmeninės atsakomybės problemą.
Kartu parodyta, kad grįžusiųjų likimas yra išeities taškas nerimastingoms rašytojo mintims apie žmogaus vietą ir paskirtį pasaulyje, kuriame įvyko dorovinių vertybių infliacija, kur nuolat nusikalstama prieš žmogų.
Straipsnyje analizuojamos Borcherto meninės išraiškos priemonės, visuomet idėjinio turinio motyvuotos ir nieko bendra neturinčios su formalistiniais ieškojimais.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.