Apie Nikolajaus Gogolio prozos vizualumo šaltinius: Breigelio peizažas „Mirusiųjų sielų“ antrame tome

Santrauka

Gogolio Mirusiųjų sielų antrasis tomas pradedamas labai įspūdingu gamtovaizdžio aprašymu, kuriame atkuriama Pieterio Bruegelio Vyresniojo peizažų Medžiotojai sniege. Sausis ir Niūri diena. Vasaris er­dvės struktūra, su jai būdingu žemės paviršiaus įgau­bimu. Aprašymo subjekto požiūrio taškas sutampa su Bruegelio peizažų subjekto tašku – yra iškeltas virš pirmojo plano. Gogolio aprašymas pradedamas nuo tolumoje matomos galingos kalnų virtinės, nuo kurios stebėtoją skiria platus upės slėnis su daugy­be malūnų, prieplaukų ir tiltų bei bažnyčių bokštais vainikuotų gyvenviečių. Priartėjęs prie subjekto po­zicijos žvilgsnis apsisuka, ir tuomet pasakojama apie upę, jos pakrantes, miškus, galiausiai, kalnus, kurie visi tarsi nyksta begalinėje tolumoje. Toks žvilgsnio sūpavimas įstrižai erdvės – būdingas Bruegelio pa­ veikslų stebėtojui, įnikusiam studijuoti jų detales ir bendrą vaizdą, kuriame, be Gogolio paminėtų objek­tų, dar yra ir žmonių figūrų. Gogolio du kartus pakar­totas sušukimas „Viešpatie, kaip čia erdvu!“ tiksliai atkuria Bruegelio peizažo įspūdį. Peizažo struktūros analogijas įtvirtina ir visa eilė sutampančių detalių – spalvų gamos, efekto aprašymo, tapybinės technikos perteikiant atmosferą atkūrimo, geografinių konkre­tybių ir pan.

Šios analogijos iki šiol nėra tyrinėtos. Bruege­lio vardas apskritai nefigūruoja Gogolio tyrinėjimų kontekste, matyt, ir dėl tos priežasties, kad nei pats rašytojas, nei memuaristai tapytojo niekur nepami­nėjo. Tačiau galima būti tikram, kad Gogolis matė garsiuosius Metų laikų peizažus Vienos Belvedery­je, kur praleido ne mažiau dviejų mėnesių ir kaip tik tuo metu, kai pradėjo rašyti antrąjį savo poemos tomą. Manyčiau, kad jį turėjo patraukti virtuoziška Bruegelio peizažų technika, susijusi su iliuminacijų ir miniatiūrų tradicija, bei italų Renesanso tapytojų mokyklos, kurią rašytojas ypatingai mėgo ir vertino, pėdsakai Bruegelio peizažuose.

Nepaisant visų analogijų, aiškėjančių lyginant Bruegelio ir Gogolio peizažus, sunku rasti jiems ben­drą interpretacinį raktą. Aš siūlau atsižvelgti į tokius Gogolio kūrybos aspektus, kurie leistų bent jau nu­manyti rašytojo intereso Bruegelio peizažu priežastis. Pirmasis aspektas susijęs su Gogolio perfekcionistiš­ku požiūriu į tekstą kaip kūrybos rezultatą, tikintis iš jo absoliučios tobulybės. Šis siekimas kyla iš roman­tikų kūrybos sampratos, kuri meną laiko begalybės išraiška baigtinume. Vadovaujantis tokia samprata, Bruegelio peizaže galima lengvai įžvelgti idėjos apie Dievo sukurto pasaulio grožį atspindį. Kitas Gogolio intereso aspektas gali būti siejamas su rašytojo po­linkiu naudotis vizualiųjų menų priemonėmis prozos tekste, siekiant stiprių „regimųjų“ efektų. Šis polinkis skatino jį naudotis klasikine ekfraze – į pasakojamąjį tekstą įkomponuotu meno kūrinio aprašymu. Būtent taip būtų galima traktuoti antrojo tomo peizažą. Tre­čiasis aspektas, priartinantis prie Gogolio peizažo su­pratimo, – tai Gogolio ir Bruegelio meninių pasaulių panašumas. Abiems menininkams būdingas žmogaus figūros, grubios, kartais primityvios, nerangios, su­priešinimas su ją supančia gamta, paprastai, este­tizuota, kontrastiškai tobula. Gyvenimo pabaigoje Gogolis labai sielojosi dėl savo personažų neigiamo pobūdžio, laikė juos priekaištu sau ir savo menui, kuris negali pateikti pozityvaus idealo, pakeisiančio visuomenę. Bruegelio estetika galėjo jį palaikyti ir padrąsinti, bet negalėjo išvesti link naujo meno, kurio jis siekė. Utopinis Gogolio projektas parašyti knygą, kuri išgelbės pasaulį, negalėjo būti įgyvendintas ir dėl tos priežasties, kad pasaulio modelis, kurį jis kūrė savo poemoje, išliko nepakitęs ir netgi sutvirtintas Bruegelio peizažo provaizdžiu.