Tipologinis Nikolajaus Gogolio kūrybos bendrumas su baroko kultūros tekstais buvo nustatytas anksčiau, nei pradėti ukrainiečių baroko bei jo įtakos Gogoliui tyrinėjimai. Pastarieji atspindėjo baroko problematikos raidą per visą XX amžių. Michailo Jampolskio veikale Audėjas ir regėtojas: reprezentacijos istorijos apybraižos (2007) Gogolis pristatomas kaip klasikinės reprezentacijos kritikas baroko, kurio supratimas remiasi Michel Foucault, Gilles Deleuze ir kitų, dvasia.
Straipsnio tikslas – pademonstruoti Gogolio pasaulėžiūros ir vaizduotės artimumą Deleuze’o atkurtam Leibnizo baroko pasauliui, remiantis stepės peizažo iš apysakos „Tarasas Bulba“ analize. Deleuze’as yra pasiūlęs universalų baroko požymį, pagal kurį barokas gali būti atpažįstamas ir peržengiant istorines jo epochos ribas. Tai – klostės, kurias barokas suklosto ir sutvarko į du aukštus – materijos ir dvasios. Dviejų aukštų namas – tai barokinio pasaulio modelis, sujungiantis absoliučiai skirtingas esmes. Barokinės klostės nėra abstrakčios. Jas galima matyti barokinėje tapyboje, skulptūroje, architektūroje ir t. t. Svarbiausia, kad Deleuze‘as pademonstruoja, kaip artimai barokinio meno vaizdiniai yra susiję su Leibnizo pasaulio vaizdu, o interpretuodamas baroko kūrinius Leibnizo filosofijos kontekste, sukuria barokinės klostės metodologiją.
Anot Jurijaus Lotmano, peizažas, kurį matome pro langą, skiriasi nuo nutapyto ant drobės tuo, kad pirmasis suvokiamas kaip didesnės visumos dalis, o antrasis – kaip uždara struktūra, universalus objektas, pasaulio modelis. Dėl didelės vizualinių menų įtakos formuojantis Gogolio vaizduotei, bet kuris jo peizažas yra artimesnis tapybai, nei literatūrai būdingam psichologizuotam gamtos aprašymui. Todėl jo peizažai yra patogi priemonė išsiaiškinti meninio mąstymo ir vaizduotės ypatybes.
Aprašydamas stepę Gogolis nuolat kaitalioja rakursus, parodydamas ją tai iš aukštai ir iš tolo, tai priartėdamas prie mažiausių jos detalių (gėlių, vabzdžių). Stepės plotai vaizduojami nuosekliai naudojant visų gamtos gaivalų įvaizdžius, kurie metonimiškai ir metaforiškai persipina, kurdami bendrą milžiniškos judrios masės įspūdį. Nors kalbama apie sausumą, aprašyme dominuoja okeano/bangos izotopija, kurią galima aiškinti kaip barokinės klostės variaciją. Naktinės stepės reprezentacija regimuosius įspūdžius perpina su kitų juslių – klausos, lietimo, uoslės – informacija. Tokiu būdu artėjama prie sinestezijos, kuri yra tiek baroko, tiek šiuolaikinių menų sintezės rezultatas. Aprašymo subjektas nėra lygus sau pačiam: viena vertus, jis – tas, kuris išgyvena gamtos harmoniją ir gieda ditirambus stepei, kita vertus, jis nepriklauso šiai harmonijai, stebi ją iš šalies ir savo susižavėjimą išreiškia, nusikeikdamas („velniai griebtų tave, stepe, kokia tu graži!“). Subjekto požiūrio sudvejinimas – pagrindinis aprašymo įvykis, perkeliantis dėmesį nuo objekto (stepės) prie ją aprašančio subjekto, t. y. požiūrio taško. Aprašymo siužetu galima laikyti požiūrio taškų kaitą, kuri išryškina subjekto virtualumą ir daugybės pasaulių viename galimybę. Tai barokinis Leibnizo pasaulis, kurio vieningumą užtikrina barokinė projekcija iš viršaus žemyn. Šios projekcijos dėka pasaulis įgyja formą ir kryptį, būdingus kūgiui, piramidei ar kupolui. Gogolio pasakojimas remiasi perspektyva iš viršaus žemyn, kuri sukuria būtent tokios formos pasaulio vaizdą. Stepės peizaže panaudotų barokinių priemonių visuma rodo naujos harmonijos, paremtos kūno pojūčių sinestezija, siekimą.