Straipsnyje, pasitelkiant „būties lygmenų“ sampratą – hermeneutinį įrankį, perimtą iš platoniškos ir gnostinės minties, nagrinėjama prisikėlimo sąvoka valentinizmui priskiriamame tekste Traktatas apie prisikėlimą (arba Laiškas Reginui, NHC I,4). Užuot apibūdinus tikrovę per griežtas prieštaras, teigiama, kad valentiniškoji kosmologija geriausiai suprantama kaip kontinuumas. Viename šio kontinuumo ekstremume yra absoliuti nebūtis, einanti per materialųjį pasaulį; toliau seka tikinčiojo, įgijusio pažinimą, būsena. Kitoje kontinuumo pusėje pasiekiamas transcendentinis lygmuo. Šiame kontinuume prisikėlimas atsiskleidžia ne kaip vienkartinis įvykis, o kaip laipsniškas ir tęstinis procesas, išsiskleidžiantis per skirtingus būties lygmenis. Remiantis tiek Traktatu apie prisikėlimą, tiek giminingais valentininiais tekstais, straipsnyje parodoma, kaip šis būties kontinuumas naujai paaiškina valentininę soteriologiją ir prisikėlimo ontologiją.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.