Straipsnyje nagrinėjamą mažai ištirtą lietuvių ir LDK istorijos įvykių bei veikėjų vaizdavimo dėsningumus rusų rašytojų dramos, poezijos ir prozos kūriniuose temą, taip pat Lietuvos temos rusų literatūroje sąsajas su viešpataujančia carinėje Rusijoje ideologija, oficialia istoriografija bei romantizmo estetika. XIV–XVII a. Lietuva vaizduojama A. Bestuževo-Marlinskio, N. Durovos, N. Kukolniko romanuose, P. Kukolniko eilėraščiuose kaip svetimas egzotiškas kraštas, savito gyvenimo būdo, ypatingo pagoniškojo tikėjimo, specifinės socialinės struktūros šalis. Viduramžių Lietuvos egzotiškumą akcentuoja žmonių ir dievų vardai, svetimkalbiai vietovardžiai ir realijų pavadinimai. Mūšiai ir pilių užpuolimai, keisti papročiai ir mįslingos apeigos, avantiūriniai pabėgimai, klastingi pagrobimai, žynių intrigos susideda į įspūdingą tolimos praeities vaizdą. Rusų literatūroje ypatingas dėmesys skiriamas herojiškiesiems kovų su kryžiuočiais laikams, to meto įvykiams ir valdovams nuo Gedimino iki Vytauto. Lietuvos valdovai siejami giminystės ryšiais su rusų kunigaikščiais, Lietuva ir ypač sostinė vaizduojamos gausiai apgyvendintos rusais ir buvusios stiprioje stačiatikių kultūros įtakoje. Kitas svarbus rusų rašytojams lietuvių istorijos laikotarpis yra Lietuvos krikštas, vertinamas kaip protėvių tikėjimo atsižadėjimas, kultūrinio tapatumo ir politinio savarankiškumo praradimas, bei priešiškos lenkų civilizacijos įsigalėjimas. Kurdami daiktiškąjį senovės Lietuvos paveikslą, rusų rašytojai naudojosi daugeliu įprastų „senovės“ kolorito detalių: lietuvius aprengė kailiais, žemaičius apginklavo kuokomis, nurodė kraštą esant gausiai apaugusį miškais su šventomis giriomis ir fantastiškomis šventyklomis. Senovės lietuvių vaizdavimas kaip bemaž laukinius sieja egzotiškumą su artumu gamtai, gyvenimo paprastumu, jausmų natūralumu, kartu pabrėždamas istorinę distanciją.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.
