Alexandre’as Kojève’as ir Carlas Schmittas: politiškumas, teologija ir istorijos pabaiga

Santrauka

Straipsnio tikslas – pademonstruoti, kad Carlo Schmitto ir Alexandre’o Kojè­ve’o samprotavimai apie politiškumą ir istorijos pabaigą turi būti suprasti juos formuojančių teologinių prielaidų kontekste. Straipsnyje ginama pozicija, kad Schmitto Politiškumo sąvoką grindžia pastangos politinę antropologiją apmąstyti iš teologinės perspektyvos, kurioje svarbiausia vieta tenka prigimtinės nuodėmės dogmai. Kojève’o antropoteistinė sistema žymi tokios perspektyvos inversiją, jo samprotavimai apie politikos ir istorijos pabaigą yra neatskiriami nuo teologijos redukavimo į antropologiją. Prancūzų filosofo ateistinė ir imanentinė sistema netiesiogiai patvirtina Schmitto poziciją, kad politiškumo nunykimas negali būti suderintas su prigimtinės nuodėmės dogma. Kojève’o mokymas apie istorijos pabaigą ir universalią homogenišką valstybę žymi pastangas Schmitto politiškumo koncepciją apmąstyti ex negativo. Juristui krikščioniška teologija garantuoja, kad pasaulis negali būti depolitizuotas, priešiškumai tarp žmonių negali būti įveikti. Prancūzų filosofo politinę teoriją grindžia nuostata, kad istorijos pabaiga ir politiškumo įveikimas žymėtų sekuliarizuoto krikščioniško mokymo realizavimą. Kojève’o patikslinta istorijos pabaigos versija, kurioje skelbiamas žmogaus sugrįžimas į gyvuliškumą, turi būti suprasta jo diskusijos su Schmittu kontekste.