Neotomistinė I. Kanto etikos kritika Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama neotomistinė I. Kanto etikos kritika Lietuvoje. Pateikiami šios etikos svarbiausi bruožai. I. Kantas teigė, kad žmogus yra didžiausia vertybė ir negali būti panaudotas kaip priemonė jokiems, net ir patiems kilniausiems tikslams. I. Kanto etika yra vienas pirmųjų bandymų filosofijoje atmesti religiją kaip moralės teorinį pagrindą ir iškelti naują principą – žmogaus autonomiškumą religijos požiūriu. Lietuvos neotomistai kritikavo I. Kantą dėl jo etinio idealo nepasiekiamumo, jo valios autonomiją laikė žmogaus savivale, Dievo atsisakymu. Jo moralumo sampratą, pagal kurią moralu yra tik tai, kas išplaukia iš pareigos jausmo, neotomistai laikė per siaura. Teigė, kad I. Kanto etika pati panaikina pareigą: pats prisiimdamas pareigą, žmogus pats gali save nuo jos ir atleisti. Neotomistai pabrėžė objektyvų moralinių normų pobūdį, pagrįstai kritikavo I. Kantą už apriorizmą, formalizmą, rigorizmą, subjektyvizmą, pedantiškumą, agnosticizmą. Neotomistai teigė, kad I. Kanto etika galiausiai nuvedė į lėkštą materializmą, amoralizmą ir degradaciją.