Dorovės samprata Lietuvos neotomistų raštuose

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama XX a. pirmosios pusės Lietuvos neotomistinės etikos pagrindinės problemos – dorovės, jos normų ir kilmės, etinių vertybių, gėrio ir blogio klausimai. Neotomistų požiūriu, dorovė reiškė elgesio taisykles, o moralės sąvoka buvo siekiama pabrėžti antgamtinę šių taisyklių kilmę. Dorovės normas neotomistai suprato kaip Dievo įstatymus. Prigimtiniai įstatymai skelbia amžiną įstatymą – daryti gera, o blogio vengti. Šie įstatymai pasireiškia kategorinio imperatyvo forma. Dorovės pagrindas yra objektyvus, dorovė kyla iš žmogaus ir iš dorovės objektų prigimties. Vertybės glūdi būtyje, o gėris ir blogis yra jai imanentiški. Dorovės normos yra pastovios ir amžinos, o žmogus turi tik suderinti elgesį su tų normų reikalavimais. Gėris ir blogis buvo aiškinamas metafiziškai. Gėris suvokiamas kaip dvasinė būtis. Žmogaus poelgis moraliai geras, jei nukreiptas į galutinį tikslą – aukščiausią gėrį, kuris yra Dievas. Moralinis blogis aiškinamas kaip trūkumas ir grindžiamas pirmąja nuodėme. Daroma išvada, kad neotomistinės etikos Lietuvoje teigiamu momentu reikia laikyti tai, kad gėris ir blogis buvo suprantami kaip neegzistuojantys vienas be kito.