Straipsnyje nagrinėjama dorovės reiškinio tyrimo marksistinė prieiga, jos struktūra ir esmė. Teigiama, kad marksizmo klasikai K. Marxas ir F. Engelsas, atsižvelgdami į visuomeninį žmogaus veiklos, darbo pobūdį ir remdamiesi tais pačiais visuomeniniais žmonių santykiais, paaiškino dorovės atsiradimą ir egzistavimą. Dorovę lemia žmogaus visuomeninio egzistavimo sąlygų specifika. Dorovė yra organiškas socialinės visumos komponentas, kurį galima išskirti iš visumos tik abstraktaus mąstymo pagalba. Marksistinio dorovės tyrimo metodologiniu pagrindu yra laikoma socialinio determinuotumo idėja. Dorovės reikalavimai bei vertinimai keičiasi ne tik pereinant iš vienos ekonominės formacijos į kitą, kai pasikeičia dorovinės sąmonės struktūra, normuojamasis turinys, asmenybės dorovinė orientacija, – pokyčiai vyksta ir tos pačios ekonominės formacijos ribose. Daroma išvada, kad socializmo sąlygomis ima nykti žmonių santykių susvetimėjimas, o dorovinio elgesio motyvai iš dalies praranda išorinio privalėjimo pobūdį.
