Straipsnyje Levino filosofija interpretuojama kaip etinis ir talmudinis egzistencinių kelių svarstymas. Autorius teigia, kad kitoniškumo ir kitų veidų įvairovės samprata po Aušvico neigia teodicėją ir esencialistinę būties interpretaciją, tačiau suponuoja įvairiapusę „buvimo kelyje“ etiką. Straipsnis lygina Levino, Baranovos ir Adorno požiūrius į etiką ir egzegezę. Levino filosofija plėtojama remiantis egzodo egzegetika ir Aušvico nesuvokiamumo samprata. Autorius aptaria Levino ir Adorno filosofijas, kurie abu laiko Holokaustą įvykiu, kurio negalima suvokti. Levinas pasisako už teodicijos kaip dieviškosios istorijos pateisinimo pabaigą ir įrodinėja etikos pirmumą, o Adorno plėtoja antiteodicėją ir pateikia instrumentinio proto kritikos aktualumą