Straipsnis nagrinėja moralinės legitimacijos teorijų sąveiką su komunikacinio veiksmo, poelgio ir derybų koncepcijomis, atsižvelgiant į klasikinių racionalumo idealų kritiką ir Habermaso silpnąją transcendentalinės pragmatikos nuostatą. Straipsnio tikslas yra parodyti moralinės legitimacijos, jos procedūrų epistemologinės apklausos svarbą šiuolaikinei įvairovės visuomenei. Legitimacijos tema nagrinėjama atsižvelgiant į Weberio, Arendt ir Habermaso samprotavimus. Straipsnis papildo moralinio komunikacinio veiksmo ir normatyvumo teorijas moralinio laikiškumo, pasaulio įvykio ir poelgio sampratomis ir teigia: kritinės teorijos požiūriu moralinė legitimacija remiasi galimai universaliomis komunikacinio veiksmo, derybų ir pakankamumo idėjomis, kurios priklauso nuo politinio daugialypumų proceso. Straipsnyje pateikiami argumentai, susiję komunikacine kritika: autoriteto ir statuso, institucinės subordinacijos, klasikinių racionalumo idealų, etinio reliatyvizmo, bei kalbama apie pasitikėjimo kaupimą, vertybių derinimą ir konkurenciją. Straipsnio argumentai dėstomi atsižvelgiant į daugialypumų vienovės dinamiką, į pasaulio civilizacinės ir kultūrinės įvairovės plėtrą ir augančią asmens ir grupių dinamikos reikšmę. Nuosekliai atsisakoma pamatiškumo idėjos ją pakeičiant pakankamos legitimacijos, atviros politikos ir derybų statuso sampratomis bei jas aiškinant.