Šiame straipsnyje nagrinėjamas Zigmundo Froido ir Žako Lakano teorinis indėlis į atminties supratimą, daugiausia dėmesio skiriant atminties prigimčiai ir išstūmimo mechanizmui. Froidas savo teorijoje atmintį supranta kaip reprezentacijų ir pėdsakų sistemą, iškreiptą išstūmimo mechanizmų ir archeologiškai sluoksniuotą, o Lakanas interpretuoja atmintį kaip neišvengiamai formuojamą kalbos (ypač kalbinių „įtrūkimų“ tarp signifikantų ir signifikatų). Išstūmimo mechanizmas Froido teorijoje funkcionuoja kaip bandymas paslėpti traumuojančias, skausmingas ar nepriimtinas patirtis pasąmonėje, šioms vėliau „sugrįžtant“ į žmogiškąją atmintį per sapnus, apsirikimus (angl. Freudian slips) ir simptomus. Lakanas, remdamasis struktūrine lingvistika, šį procesą performuluoja kaip nepavykusio signifikanto sugrįžimą, pabrėždamas Realybės ir simbolinės sistemos vaidmenį formuojant subjektyvią patirtį. Froido atminties modelyje subjektas turi potencialo analitinės įžvalgos būdu „susigrąžinti“ (iš pasąmonės į sąmonę) išstumtą patirtį. Lakanas, priešingai, subjektą pateikia kaip iš prigimties suskilusį ir suformuotą Kito troškimo, todėl jo teorijoje atmintis yra ne atkūrimo, o konstravimo procesas. Išanalizavus pagrindinius Froido ir Lakano atminties modelių skirtumus, straipsnyje trumpai apžvelgiamas šių teorijų poveikis psichoanalitinei klinikinei praktikai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.