Pirmą kartą mamomis tapusių moterų santykis su savo vaikais pirmaisiais metais: kokybinė naratyvo analizė

Santrauka

Mamos ir vaiko santykis yra pagrindas tolesnei vaiko raidai bei mamos psichologinei gerovei. Tai, kaip mamos išgyvena šį santykį, priklauso nuo įvairių asmeninių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip pirmą kartą mamomis tapusios moterys išgyvena santykį su vaiku praėjus metams nuo jo gimimo, susitelkiant į naratyvus, formuojančius jų požiūrį į motinystę. Tyrime dalyvavo 8 moterys (27–39 metų), kurių pirmagimiams tyrimo metu buvo 12–18 mėnesių. Tyrimas atliktas taikant kokybinių pusiau struktūruotų interviu metodą ir naratyvo analizę. Naratyvas šiame tyrime suprantamas kaip asmeninių patirčių pateikimas, kuris formuojamas tiek individualių požiūrių, tiek platesnių socialinių ir kultūrinių veiksnių. Analizuojant duomenis išskirtos penkios temos, kurios reprezentuoja jaunų mamų tapatybės aspektus ir naratyvų, formuojančių motinystės suvokimą, šaltinius: 1) santykio vystymasis nuo tam tikro konkretaus momento; 2) vaiko asmenybė ir charakteris; 3) pokyčiai tapus mama; 4) aplinkinių palaikymo svarba motinystės pradžioje; 5) buvimas gera mama – besąlyginis vaiko priėmimas ir meilė. Tyrimo dalyvės sakė, kad motinystės patirtis yra reikšmingas jų gyvenimo įvykis, sukeliantis tapatybės kaitą, susijusią su džiaugsmu, savęs praradimo jausmu ir susiliejimu su vaiku. „Tapimo mama“ patirtis buvo suvokiama skirtingai – nuo nėštumo laikotarpio iki momento, kai vaikas pirmą kartą pavadino moterį „mama“. Rezultatuose išryškėjo įvairūs motinystės naratyvai: motinystė kaip pilnatvė, kaip instinktas ir visuomenėje kuriamas „geros mamos“ įvaizdis. Tyrimas papildo psichologinę literatūrą apie motinystės patirtis, pabrėždamas glaudų ryšį tarp jaunų motinų individualių išgyvenimų ir platesnių socialinių bei kultūrinių motinystės naratyvų.