Straipsnyje aptariama, kaip potridentinėje katalikiškosios literatūros teorijoje ir praktikoje įsitvirtina Šventojo Rašto dėmuo. Sarbievijus, kaip ir kiti jo amžininkai jėzuitai poetai, paiso pakitusių reikalavimų krikščionims kūrėjams: teoriniuose traktatuose siūlo krikščionims poetams pavyzdžių semtis iš Biblijos, bibliniai šaltiniai atsekami dažname jo poetinių tekstų. Sarbievijaus Poetikoje deklaruojamas Biblijos kaip literatūros teksto vertinimas koreliuoja su prancūzų jėzuito Mikalojaus Caussino homiletikai skirtame veikale De eloquentia sacra et humana (1623) išsakomomis liaupsėmis „šventajai iškalbai“. Sarbievijaus poezijai būdingi potridentinės vaizduosenos ypatumai: po formalia antikinių įvaizdžių ir metrinių struktūrų priedanga neretai slypi biblinės parafrazės ir įvairios intertekstinės nuorodos. Nemažai jų vis dar nėra iki galo iššifruotos ir reikalauja atidesnio žvilgsnio, kuris ir skiriamas šiame straipsnyje, analizuojant iki šiol mokslininkų nepastebėtus ar tik probėgšmais paminėtus Sarbievijaus kūrybos šaltinius, atskleidžiant sąsajas su Biblija ir jos inspiruotais kitais krikščioniškosios tradicijos tekstais.