Janinos Degutytės žemės patirtis

Santrauka

Remiantis poetės Janinos Degutytės 1972–1989 metų laiškais, straipsnyje fenomenologiškai aprašoma jos žemės patirtis. Iš miesto kilusi poetė patenka į sodybą, pirminį žemdirbiškos kultūros centrą, ir atpažįsta ją kaip vietą, labiausiai jai tinkamą gyventi, kaip vietą, kurioje jai gera ir ramu. Vietos tikimą jai parodo jautrus ir fiziškai silpnas jos kūnas, kuris čia atgauna jėgas.
Gyvenimas sodyboje – tai buvimas ant žemės, o kartu ir buvimas ore. Žemės patirtis išskleidžiama keliais būdais – augalų auginimu, žemės duodamo maisto valgymu, vaikščiojimu. Visi šie būdai formuoja ir performuoja kūną, jutimus ir žinojimą.
Straipsnyje taip pat keliamas klausimas, ar tokia savaimė žemės patirtis galėtų būti suvokta kaip žemdirbiškos tradicijos atliepinys.