Tarprūšinė patirtis sergant. Antropologinė prieiga prie kelių Janinos Degutytės tekstų

Santrauka

Paprastai, siejant žmogų ir gyvūną, apie juos kalbama bendrai, t. y. numatant optimalią jųdviejų padėtį. Autentiški poetės Janinos Degutytės (1928–1990) tekstai įsiterpia į intensyviai plėtojamą tarprūšiškumo diskursą specifiniu aspektu: jie susieja gyvūno ir ligos, senatvės, skausmo ir nujaučiamos mirties patirtis. Pasitelkiant Donnos Haraway tapsmo su gyvūnu sąvoką, straipsnyje rodoma, kaip keičiasi sergančiosios tapatybė jai būnant su kate. Galima sakyti, kad katė išveda ją iš gūžimosi savyje ir užsisklendimo ligoje. Būdama su kate, kalbančioji pamažu priima save sergančią, o gyvenamąjį pasaulį – kaip tokį, kokiame ji gyvena.

Vakarų filosofijos tradicijoje būtent skausmu ir mirtimi dažniausiai argumentuojamas neperžengiamas žmogaus atskirumas ir individualumas: skausmas ir mirtis, teigiama, nėra intersubjektyvūs. J. Degutytės aprašoma katė, skaudant ir iki mirties būnanti kartu, leidžia permąstyti mirties ir skausmo išgyvenimo individualumą. J. Degutytė, panašiai kaip fenomenologas Alphonso Lingis, atskleidžia žmogaus juntamą būtinybę mirti būnant kartu su kitu. J. Degutytės atveju šią galimybę žmogui atveria katė.