Neaiški Ignalinos atominės elektrinės ateitis: Lietuvos Respublikos įsipareigojimai pagal Stojimo į Europos Sąjungą sutartį

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas Ignalinos atominės elektri­nės (toliau – ir IAE) uždarymo klausimas, pateikia­mas pagal Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį prisiimto įsipareigojimo uždaryti IAE teisinis įvertinimas.
Pirmiausiai aptariami Lietuvos Respublikos stoji­mo į Europos Sąjungą teisiniai pagrindai. Pateikiama Stojimo sutarties ir jos sudedamųjų dalių – pačios sutarties (toliau – ir Sutartis), Stojimo akto (toliau – ir SA) ir Baigiamojo akto (toliau – ir BA) teisinio statuso ir šių dokumentų sandaros apžvalga. Pažy­mima, jog Stojimo sutartis laikytina tarptautiniu ES valstybių narių ir stojančiųjų valstybių susitarimu, t. y. pirmine EB teise su visais iš to išplaukiančiais padariniais, o ne „institucijų teisės aktu“ pagal EB sutarties 230 straipsnį.
Analizuojamos iš SA 4 protokolo dėl IAE užda­rymo kaip pirminės EB teisės kylantys teisiniai pa­dariniai Lietuvos Respublikai. Daroma išvada, kad Lietuvos Respublika praleido progą įtraukti IAE dar­bo pratęsimo klausimą į jau pasirašytos Lisabonos sutarties tekstą, todėl SA 4 protokole numatyta ap­saugos išlyga yra vienintelė išlikusi teisinė galimybė pratęsti elektrinės darbą.
Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjamos SA 4 protokolo nuostatos ir teisinė jų reikšmė. Ypatingas dėmesys kreipiamas į šio protokolo 4 straipsnį, nu­matantį apsaugos išlygą, kuria remiantis būtų galima pateisinti IAE darbo pratęsimą. Išsamiai analizuoja­mos minėtos nuostatos galimos taikymo sąlygos ir su tuo susijusios problemos. Daroma išvada, kad, atsižvelgiant į griežtas šios išlygos taikymo sąlygas, politinę situaciją ir skeptišką Komisijos poziciją šiuo klausimu, Lietuvos Respublikai greičiausiai nepa­vyks pasiremti minėta nuostata.
Paskutinėje straipsnio dalyje trumpai apžvelgiamos bendros ES energetikos politikos perspektyvos ir ener­getinio saugumo klausimai. Pabrėžiama, jog, uždarius IAE, Lietuvos Repsublika turėtų siekti, kad energeti­nio saugumo klausimai būtų sprendžiami ES lygiu.
Kažkiek apžvelgiamas ir Lisabonos sutarties po­veikis nagrinėjamai sričiai. Teigiama, kad ši sutartis pirmą kartą Europos integracijos istorijoje numato, jog energetikos politika yra mišri ES ir jos valstybių narių kompetencija, taip sukuriamas naujas teisinis bendros energetikos politikos formavimo pagrin­das. Be to, įtvirtinama solidarumo sąlyga energeti­nio saugumo srityje. Tai, anot straipsnio autoriaus, atveria Lietuvos Respublikai naujų galimybių ginti savo interesus, nepaisant to, kad ji faktiškai nebegali pakeisti Stojimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su IAE uždarymu.