Straipsnio tikslas – remiantis grįžusių iš užsienio vaikų sakytinės kalbos tekstyno pavyzdžių su leksemomis Lietuva, lietuvis, lietuviškas ir lietuviškai analize, parodyti kaip per šių leksemų vartoseną skleidžiasi vaikų lietuviškasis tapatumas. Atliekant tyrimą norėta pasižiūrėti, kaip grįžę iš užsienio vaikai suvokia Lietuvą, kas jiems (ne)patinka Lietuvoje, kokius Lietuvos, lietuvių ir pan. požymius išskiria ir t. t. Tyrimo medžiagą sudaro 73 vaikų (8–12 metų) duomenys. Pavyzdžiai su minėtomis leksemomis rinkti iš pusiau struktūruoto interviu pirmosios dalies „apšilimo“, kurioje mokiniai prisistatė, pasakojo apie šeimą, draugus, gyvenamąją vietą ir pan. Šioje interviu dalyje vaikų taip pat buvo klausiama, kas jiems Lietuvoje patinka, gal nepatinka, kodėl. Išanalizavus rastus pavyzdžius paaiškėjo, kad plačiausiai grįžusių iš užsienio vaikų lietuviškasis tapatumas skleidžiasi per socialinį ir kultūrinį aspektus, tai reikšmingai kreipia į adaptacijai svarbius veiksnius.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.