Santrauka
Įtinklintasis informacijos visuomenės žmogus, homo irretitus, gimęs ir augęs paskutiniajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje, sulaukė pilnametystės pirmojoje šio tūkstantmečio dekadoje – tapdamas nebeatsiejamu nūdienio homo politicus, homo faber ir homo ludens branduoliu. Pirma, visuotinė telematinių technologijų skvarba įtinklino globalinį bendrabūvį tiek Vakaruose, tiek ir kitose sparčiai besivystančiose šalyse. Skaitmeninis sklastas paliovė būti universalia, t.y. ir endogenine, ir egzogenine, socialinės atskirties forma – jis išvirto tolydžia socialine diferenciacija, kuri replikuoja socialinio saito mechanizmus bei laiduoja nuosaikią socialinės susieties dinamiką. Antra, globalizuojanti verslo ir darbavietės telematizacija nulėmė principinę daugumos profesinių veiklų priklausomybę nuo informacinių technologijų potencialo ir jų nuolatinės raidos. Dirbančiojo homo irretitus dabartis ir perspektyvos jau tiesiogiai pareina nuo jo skaitmeninių kompetencijų lygmens, jų įgijimo bei tobulinimo galimybių. Trečia, skaitmeninių kasdienio gyvenimo ir popkultūros pavidalų simbiozė tapo įprastinio bendrabūvio dominante, kurią vadelioja kolektyvinės ir sinchroninės daugiadarbystės žaismo imperatyvas. Taip homo irretitus ludens patapo ir globalinio skaitmeninio pasaulio valdovu, ir jo klusniu pavaldiniu. Ir ką gi tokia trisluoksnė dvidešimtmečio homo irretitus dėlionė žada ateičiai? Ar iš tiesų naujieji spėriai telematizuojamo gyvenimo virsmai yra ne tik nematyti, bet ir negalimi nuspėti?
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
