Straipsnyje tyrinėjamas iki šiol nesutelktas ir nenagrinėtas Vytautui Mačerniui skirtų poetinių tekstų korpusas – daugiau nei 50 spaudoje ir eilėraščių rinkiniuose publikuotų Lietuvoje gyvenusių poetų epitafijų, dedikacijų, literatūrinių laiškų, sukurtų po Mačernio mirties praėjus 30 ir daugiau metų. Jungiama žanrinės priklausomybės ši epitekstų grupė žvalgoma kaip literatūros klasiko statusą patvirtinanti ir Mačernio figūros recepciją rašytojų bendrijoje ir kultūrinėje tautos atmintyje atskleidžianti artefaktų serija, kurių genezei ir vėluojančiam iškilimui didelę įtaką turėjo poeto legenda, ankstyva jo žūtis ir oficiozinis Mačernio ignoravimas sovietmečiu. Aptariamasis sugrąžinamos Mačernio atminties fenomenas yra svarbus ir kaip kovos dėl jo vietos sovietmečio (ir vėlesnės) lietuvių literatūros kanone pavyzdys. Paskyrimuose išsakyti Mačernio vertingumo ir reikšmingumo lietuvių kultūrai argumentai esmingai ir skirtingais aspektais papildo išeivijos ir Lietuvos literatūrologų darbuose iškeltus kertinius Mačernio kūrybos vertinimus.