Straipsnyje žvalgomos lietuvių išeivijos poeto Henriko Nagio kūrybos, pripažinimo ir išlikimo įtakingu literatūros lauko veikėju trajektorijos. Jos analizuojamos pasitelkus duomenis iš archyvinės epistolikos, dienoraščių, memuarų ir kultūrinės spaudos. Tyrimui pasirinktas istorinis empirinis metodas, tinkamiausias stebėti kitusią estetinių ir moralinių Nagio pasirinkimų bei jo vertinimų dinamiką lietuvių išeivijos literatūrinio gyvenimo kontekste – kūrybos pripažinimą, Nagio vykdytą jo kartos pozicijų stiprinimą, artimos estetinės linijos autorių iškėlimą į pirmaujančių gretas (t. y. hierarchizavimo veiksmus), o vėliau ir skausmingą reagavimą į juntamą savo asmens ir kūrybos išstūmimą iš hierarchijos viršūnės. Greta legitimuojančių kritikų nuomonių Nagio recepcijos tyrimų akiratyje šios epitekstinės charakteristikos yra svarbios reflektuojant nevienaplanį kūrėjo profilį, atskleidžiamą gilinantis į jo laikyseną, principus ir pažiūras, oponavimo ir bekompromisio priešinimosi praktikas.