Atminties sugrįžimas: architektūra ir kraštovaizdis Winfriedo Georgo Sebaldo romane Austerlicas ir autobiografiniuose lietuvių tremtinių pasakojimuose

Santrauka

XX a. 4–5-ame dešimtmečiais Rytų Europą sukrėtė valstybių ir žmonių likimus sulaužę masiniai etnosų naikinimai ir gyventojų tremtys. Šiuolaikinėse traumos teorijose ir atminties studijose greta politinio šių įvykių vertinimo vis daugiau svarbos pelno vieta pagrįstos atminties (place-based memory) tyrimai, kultūrinės ir individualios atminties tyrinėjimus atgręžiantys į esminį vietos netekimo provokuojamą konfliktą – asmens tapatybę pagrindžiančio ryšio su žeme (vieta) suardymą. Šiame straipsnyje skirtingų tautų traumines patirtis atskleidžiančius pasakojimus – W. G. Sebaldo romaną Austerlicas ir lietuvių tremtinių egodokumentiką – analizuoju vietos svarbos požiūriu ir sekdama, kokią įtaką genocido traumą išgyvenusių subjektų atminties procesams, užfiksuotiems specifinėse literatūros kūrinio ir liudijimų terpėse, turi kraštovaizdis ir architektūra. Romano ir liudijimų gretinimo validumą grįsdama pasakojimų istoriškumo ir dokumentalumo kriterijais bei pasakojimų kaip perduodančių išgyventas traumines patirtis savybėmis, straipsnyje keliu klausimą, kodėl romane vietos refleksijai, t. y. būtent kraštovaizdžiui ir architektūrai, tenkantis kompozicinis pasakojimą organizuojantis vaidmuo nėra būdingas panašias išvietinimo ir asmens tapatybės komplikacijas patyrusių tremtinių autobiografiniams tekstams. Užfiksuoti skirtingi egzistencinės situacijos vertinimai (romane akcentuotas beviltiškumas ir genocido nenormalumas, tremtinių atsiminimuose dominuojanti padėties normalizavimo pastanga), traktuotini kaip išgyvenimų prasmingumo identifikatoriai, neužgožė pasakojimuose ryškių panašumų – komplikuoto subjektų santykio su vieta, simbolinio vietos įprasminimo ir alternatyvių toposų paieškų. Sebaldo romane praeities nesugrąžinimui įvaizdinti pasitelktą bedugnės metaforą galime atpažinti tremtinių atsiminimuose iškylančiuose socialinės prarajos aprašymuose.