Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galimybės realizuoti savo profesinius gebėjimus Lietuvoje buvo susijusios su asmeniniais ryšiais, kurių tinklas plėtėsi dalyvaujant draugijų veikloje. 1907−1909 m. Čiurlionis bendradarbiavo su septyniomis lietuvių draugijomis, veikusiomis Lietuvoje, tapo dalies jų nariu. Į vieną, kaip progresyvistas, nebuvo priimtas. Draugijų paskirtis įvairavo nuo vyraujančių socialinių, šelpimo, švietimo rūpesčių iki prioritetinių kultūros puoselėjimo programų. Svarbiausia Čiurlionio visuomeninės savirealizacijos platforma buvo Lietuvių dailės draugija, kurioje jis įsteigė ir Muzikos skyrių bei inicijavo lietuvių kompozitorių kūrinių konkursą. Ši ir kitos lietuvių organizacijos suteikė Čiurlioniui galimybių parodų ir koncertų dalyvius supažindinti su savo kūryba, lavino organizacinius gebėjimus bei leido įvertinti savųjų darbų recepcijos aktyvumą ir kokybę. Ne visi lietuvių kultūriniai, estetiniai lūkesčiai sutapo su menininko individualia gyvenimo programa. Šiuo straipsniu siekiama atskleisti Čiurlionio sociokultūrinių ryšių įvairovę − pažinčių tinklo koherentiškumą ir pertrūkius, jungtis ir skirtis.