Marcelijaus Martinaičio kultūros „meistravimas“

Santrauka

Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vaizdinija, jo poezijos vidinės struktūros analizė, akademiniai etnologiniai interesai ir tautosakos ekspedicijų praktika, jo kūrybiško gyvenimo simboliniai gestai (gyvenamojo namo parsigabenimas iš gimtojo kaimo į Vilnių, pomėgis dirbti medį, meistriškas margučių skutinėjimas), jo rankraščių specifika – visi kartu šie aspektai pasirodo kaip vieno kultūros teksto elementai, kaip tas pats pasakojimas, kurį atidžiai ir integraliai skaityti leidžia hibridinis literatūros antropologijos metodas. Ši prieiga atveria galimybę mąstyti apie kultūros interpretavimo tropus, integraliai veikiančias raktines sąvokas, konceptualiuosius modelius. Taip skaitant Martinaičio tekstą, ryškėja jo giluminiai motyvai, kuriuos pačius ir jų raišką, tikėtina, gali paaiškinti moksliniame diskurse dar neįsitvirtinusi poetinės antropologijos kaip sinergetiško poezijos veikimo koncepcija. Martinaičio tekste nesunku atpažinti vyraujantį stilistinį motyvą – meistravimą. Figūratyviniai ir stilistiniai medžio skulptūrų, medinio epo „geno“, dirbinių, medžio dirbimo rankomis motyvai poezijoje, eseistikoje, socialinės ir simbolinės veikmės lauke byloja apie savitą autoriaus (t. y. biografinio gyvenimo autoriaus ir estetinio kūrinio organizacinio principo) buvimo kultūroje būdą, kurį Hannah Arendt įvardijo sąvoka homo faber. Manytina, kad ši meistraujančio žmogaus laikysena galėtų paaiškinti ir Martinaičio poetinių tekstų bei gyvenimo kūrybiškumą.