Lyrinio subjekto tapatybės problema Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinktinėje K. B. Įtariamas

Santrauka

Straipsnyje aptariama paskutinės Marcelijaus Martinaičio eilėraščių knygos K. B. Įtariamas (2004) lyrinio subjekto tapatybės problema. Visam rinkiniui būdinga įtampa tarp subjekto ir naujojo pasaulio aplinkos leidžia galvoti apie tęsiamą tapatybės pasakojimą, pradėtą dar ankstyvuosiuose Martinaičio poezijos rinkiniuose, kur subjektas nuosekliai tarpininkavo lokaliai archajinei kultūrai ir modernybei. Nors iš pažiūros naujų eilėraščių
subjektas atrodo sėkmingai adaptavęsis globaliame pasaulyje, vis dėlto esama slenksčių, ties kuriais atsiskleidžia naujosios tapatybės ambivalentiškumas. 
Slenkstinei, liminaliai laikysenai aprašyti straipsnyje pasitelkiama britų antropologo Victoro Turnerio struktūros ir jos „tarpų“, antistruktūros (arba communitas), teorija, tirianti perėjimo ritualus iš vienos būsenos į kitą. Communitas galima suvokti tik per santykį su galiojančia struktūra. Panašiai Martinaičio poezijos subjekto liminalumas atsiskleidžia per santykį su galiojančia ir savaip disciplinuojančia vartotojiška globalia tikrove: rinkinio K. B. įtariamas lyrinis subjektas, nors ir išmano naujojo pasaulio logiką ir dėsnius, vis dėlto išsiskiria iš aplinkos ypatingu jautrumu transcendencijai, dalyvauja ritualuose ir tai rodo jo nepritapimą prie struktūros, buvimą jos „tarpuose“, kas, panašiai kaip ir ankstesnio poetinio personažo Kukučio atveju, lemia tapatybės skilimą.