Sigito Gedos Pėdos – idiolektinio aprašymo bandymai

Santrauka

Straipsnyje pateikiamas semiotinis Sigito Gedos pirmojo poezijos rinkinio Pėdos (1966) idiolektiškumo aprašymas. Svarstant aprašymo galimybes, iš kalbotyros atėjusi idiolekto sąvoka interpretuojama atsiribojant nuo kalbinių formuluočių analizės ir teikiant pirmenybę tekstualizuotų prasminių intencijų atpažinimui. Atitinkamai, nuo kalbinio pasakymo paradigmos atsiejamas ir poetinio teksto imanentinis turinys. Atsisakoma tekstą suvokti kaip savaime duotų reikšmių jungimo teritoriją ir siekiama į aprašymo akiratį įtraukti poetiniams tekstams būdingą vidinį generatyvumą ir interpretatyvumą, grindžiamą prasminiais akiračiais.
Šiuo požiūriu aptariant Gedos rinkinį Pėdos, kaip fenomeninis turinių pateikimo matas išskiriamas nuostabus kraštovaizdis. Teigiama, jog šiuo pagrindu Pėdų tekstuose formuojami betarpiškai regimi ženkliški objektai, nurodantys į numanomos kultūros atminties fragmentus. Tokiu būdu tekstas virsta terpe be išreikšto subjektyvaus patirtinio nuotolio interpretuoti kultūros atmintį kaip objektyvių verčių telkinį. Teksto eigoje šis interpretacinis vyksmas pasirodo iškeliant numanomybės krūvį per patosą, kai iki epinių įspūdžių sureikšminami paskiri elementai, ir kartu atmetant teksto diskursyvinio nuoseklumo lūkestį skaidančio, žaidybiško skaitymo naudai. Tokio betarpiško ir vertybiškai orientuoto tradicijos regėjimo, kai kultūros atmintimi įkrauti ženklai sudaro vienintelę akivaizdžią realybę, pagrindu siūloma laikyti fantazijos plotmę.