Kas viršesnis? Galios apytaka šeimoje XX a. 5–6 dešimtmečio lietuvių prozoje vaikams

Santrauka

Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių vaikų literatūra šeimos santykius vaizdavo pagal tvirtą ir aiškų autoritetinį modelį: galia sutelkta tėvų rankose (ypač tėvo), vaikai dažniausiai paklūsta. Tačiau sovietmečio pradžios tekstuose pliūpteli šeiminių konfliktų gausa: sūnūs ginčijasi su tėvais, vaikaičiai auklėja senelius, vyrai – žmonas. Šis interpretacinis pokytis skatina įsižiūrėti į anuomet jauniesiems skaitytojams siūlytus galios apytakos šeimoje variantus – straipsnyje nagrinėjama 5–6-ojo dešimtmečio proza, aiškinantis, kas šeimoje siekia ir geba paveikti kitus narius, dėl kokių dalykų kyla įtampa, kokie naudojami argumentai. Atskleidžiama, kaip sovietinė ideologija ir socrealistinė estetika pokaryje ardė lig tol lietuvių vaikų literatūroje nusistovėjusį šeimos vaizdinį: dažnam nesutarimui suteikė politinį atspalvį, rūpinimąsi savo šeima sumenkino prieš pareigas kolektyviniam labui, perrikiavo kartų hierarchiją. Eižėjant tėvų autoritetui, aukštinti už šeimos ribų esantys pasaulėžiūros ir elgesio orientyrai. Ypač susilpnėjo motinos galia – daug literatūros kūrinių vaizduoja siauro akiračio moterį, kuri nesėkmingai stengiasi kontroliuoti savo vaikus, tampa bejėge, mažakalbe, tik buitimi besirūpinančia šeimos nare. Baigiantis 6-ajam dešimtmečiui galios varžytuvės silpsta ar bent švelnėja jų retorika, o tėvai grįžta į šeimos vyresniųjų padėtį.