Antrinis liudijimas ir pasakojimo ištrynimas Ingos Gaile romane Gražiosios

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami iššūkiai, kylantys vaizduojant trauminius istorinius įvykius potrauminėje situacijoje, kai vystant pasakojimą tenka įveikti atotrūkį tarp praeities ir dabarties, tarp pasakotojo ir kito kančios. Straipsnyje ypač daug dėmesio skiriama latvių rašytojos Ingos Gailės romanui Skaistās (Gražiosios, 2019). Jau kūrinio pradžioje susiduriama su minėtais struktūriniais ir etiniais iššūkiais, pasireiškiančiais kaip pasakojimo ištrynimas, taip signalizuojant apie sunkumus pradėti pasakojimą, kuris teisingai atspindėtų traumos poveikį. Gailės romano pradžia nusipelno atidžios analizės, nes joje autorė koncentruota forma užduoda platesnius klausimus apie antrinio liudijimo, kylančio iš istorijos tyrinėjimo, prigimtį ir galimą jo išraišką pasakojimo forma. Straipsnyje taip pat aptariama, kaip laužyta pradžia gali tapti nuoroda į autorės vertybes ir paversti likusį romaną nuoširdžiu, giliai žmogišku požiūriu į praeities tragedijas.