Czesławo Miłoszo poezijai būdingą religingumą gana dažnai nagrinėja kritikai, siedami jį ir su rašytojo požiūriu į istoriją, laiko patirtimi (M. Masłowskis ir kt.). Dėmesio skiriama ir poetiniam maldų perkūrimui. Vis dėlto maldos vieta atminties sąmonėje ir kiti šios sąveikos pavidalai detaliau, regis, nenagrinėti, juo labiau lietuvių. Tyrimo originalumą lemia nauja lyginimo kryptis – poetinės maldos ir atminties sąveikos Czesławo Miłoszo ir Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Religines patirtis ir Biblijos transformacijas Nykos-Niliūno poezijoje nagrinėjo lietuvių kritikai (V. Skrupskelytė ir kt.), esama užuominų ir apie maldą, tačiau maldos atmintis, kaip reiškinys, nusipelno atidesnio žvilgsnio. Maldą pirmiausia suvokiant kaip vieną esminių religinių fenomenų, pagrindiniu tyrimo objektu straipsnyje tampa lyrinio subjekto maldos ir atminties sąveikos formos, analizuojamos pasitelkus literatūros teologiją ir fenomenologiją.