„Diena graži, be jokių įvykių“, arba Apie kronikinį partizanų dienoraštį

Anotacija

Šis tyrimas atsirado iš klausimo, kilusio dirbant su Lietuvos partizaninio karo (1944–1953) dalyvių asmeniniais dienoraščiais (štabo dienoraščiai į tyrimo lauką nepatenka): kodėl gana didelė jų autorių dalis, nepaisant nepalankių aplinkybių, stengiasi dienoraštį pildyti kasdien, tarsi suvokdami tokią dienoraščio formą kaip būtinybę ar įpareigojimą? Klausimas sugrąžino prie laiko patirties ir jos užrašymo dienoraštyje problemos. Pradėjus nuo svarstymo, kokį laiko matavimo bei suvokimo būdą siūlo modernus dienoraštis kaip tam tikra žanrinė forma ir kaip ja savo nugyventą dieną užrašo partizanai, išryškėjo, kad laiko užrašymas dienoraščio forma ir teminis jo apmąstymas turinio lygmenyje veriasi kaip įtampos ir derybų erdvė tarp dienoraščio kaip istoriškai susiformavusios asmens laike fiksavimo formos ir konkrečios ja užrašomos patirties. Remiantis dienoraščio istorijos tyrėjų darbais ir dienoraščių (Jono Junoko, Balio Vaičėno, Broniaus Vasiliausko, Andriaus Žemaičio, Antano Žiogo ir kt.) analize tyrime konceptualizuojamas kronikinis dienoraštis, dėmesį sutelkiant į santykį tarp dienos bei kalendorinės jų sekos ir įrašo turinio struktūros bei įvykio kaip pasakojimo pagrindo problemos.