Mirtis sudedamąja turizmo dalimi laikoma ilgiau nei bet kuri kita tema, todėl sukurta daug įvairių su mirtimi susijusių traukos vietų. Šiame tyrime nagrinėjamos tamsiojo turizmo, konkrečiai – genocido vietos. Nacių vykdytas genocidas buvo vienas brutaliausių nusikaltimų žmonijai, pareikalavęs apie 11 milijonų aukų. Šis žiaurus masinis žmonių naikinimas patraukė ne tik istorikų, bet ir tamsiojo turizmo vietų valdytojų dėmesį. Siekdamas pusiausvyros tarp praeities įvykių istorinio vaizdavimo, turizmo veiklos ir psichologinių, etinių bei vadybinių aspektų tamsusis turizmas sujungia prieštaringas idėjas ir priemones. Šio turizmo sektoriaus veiklos apibrėžimai prieštaringi; sunku paaiškinti ir suprasti jo plėtrą paklausos ir pasiūlos aspektu, taip pat praktinio trauminių įvykių naudojimo, vartotojiškumo, teisingumo ir valdomumo aspektais. Tamsusis turizmas taip pat kenčia todėl, kad yra ginčijamo paveldo dalis, tačiau norint pristatyti, paaiškinti ir patirti „tikrąją atmintį“, kurią praradome, reikia naudotis XXI a. technologijomis. Kita vertus, ši niša patiria tam tikrų socialinių ir švietimo problemų ieškant pusiausvyros tarp memorialų vaidmens ir būtinybės perduoti tam tikras žinutes. Verčiant genocido vietas į turistinės traukos objektus susiduriama su sunkumais, kai reikia jas pristatyti ir paaiškinti jaunajai kartai, švietimo programas suderinti su žaidimais bei naujomis komunikacinėmis technologijomis, kalbiniu turiniu, praktiniais metodais. Sielvarto industrijos plėtra ir ypatingo lankytojų elgesio valdymas tamsiojo turizmo srityje vaidina svarbų vaidmenį, ypač – nagrinėjant klausimus, kaip kontroliuoti ir valdyti tamsiojo turizmo vietas kaip turistinės traukos objektus. Taigi pagrindinė problema, su kuria susiduria genocido vietos, yra šių vietų, žmonių, paminklų ir paslaugų suprekinimo bei tikrosios vertės, vietų siunčiamų žinučių priešprieša.