Straipsnyje nagrinėjamos ir lyginamos dvi knygos. Pirmosios knygos Katalikų tikėjimo kroatų gyvenimas ir praktika Bosnijoje ir Hercegovinoje (Sarajevas, 1908) autorius yra poetas, prozininkas ir etnografas Nikolas Buconjićius (1865–1947). Antrąją knygą Musulmonų gyvenimas ir praktika Bosnijoje ir Hercegovinoje (Sarajevas, 1907, 2-asis leidimas) parašė etnografas ir tautosakininkas Antunas Hangijas (1866–1909). Abu rašytojai dirbo mokytojais. Knygos apžvelgė XX a. pradžios vaikų ugdymo metodus, teologiją ir aksiologiją viename Bosnijos ir Hercegovinos regione. Pastebėta, kad vaikų auginimas buvo grindžiamas pagarba šeimai ir hierarchijai, nors daugiausia dėmesio šeimoje buvo skiriama vaikui. Kita vertus, autoritetas šeimoje rėmėsi teise naudotis materialinėmis gėrybėmis, be to, jį dar labiau stiprino tradicijos, socialinė sistema ir religija. Ugdymo proceso įgyvendinimas (metodika) pasižymėjo minimaliomis švietimo ir medicinos paslaugomis. Vaikų mirštamumo procentas tuo metu buvo didelis. Remiantis tradiciniu ugdymo modeliu buvo manoma, kad nesubrendusiam asmeniui reikia leisti elgtis taip, kaip sako socialinės elgsenos normos, pagrįstos autoriteto pagarba (teleologija), laikantis principo, kad vaikui ir leidžiama, ir draudžiama. Autoritetais laikytini tėvai, mokytojai, valstybė, Bažnyčia. Tobulėjant gamybos priemonėms ir kylant raštingumo bei išsilavinimo lygiui, būdavo sudaromos sąlygos vaiką ugdyti kaip savarankišką ir sąmoningą asmenį, atsakingą visuomenės narį.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.